IKI prieš penkerius metus 80 valstybės tarnautojų dalijosi užduotimi priimti nuolaužas JK.
Kai jų darbai buvo sujungti į vieną – mano – pasijutau taip, lyg man būtų įteiktas pakraščiais byrantis siuntinys.
Tačiau privalumas, kad esu vienintelis „Wreck“ gavėjas, yra tas, kad galiu laikytis nuoseklios linijos. Ir nuo tada, kai perėmiau pareigas, džiaugiuosi galėdamas pasakyti, kad pranešimų apie avarijas lygis kasmet nuolat auga.
Istorinės nuolaužos nėra atsinaujinantis šaltinis, todėl mūsų jūrinis paveldas turi būti saugomas. Panašu, kad nuolaužų narai elgiasi kaip niekad atsakingai.
Tačiau ataskaitų teikimo sistema sukelia tam tikrą painiavą, ypač dėl to, ką tiksliai reikia pranešti. Visas turtas, rastas jūroje arba išplautos į krantą nuo potvynio vandens, priklauso kažkam.
Įstatymas reikalauja, kad radėjai praneštų apie visus sugrąžintus duomenis nuolaužų gavėjui, kad ir kokie svarbūs jie atrodytų.
Sutiksiu teisėtus savininkus, kad suteikčiau jiems galimybę susigrąžinti nuosavybę.
Dauguma nepaimtų nuolaužų priklauso karūnai, todėl aš turiu nuspręsti, kaip su ja elgtis, dažnai grąžindamas jas radėjui vietoj išgelbėjimo atlygio.
Aš stengiuosi užkirsti kelią privačiai istorinių artefaktų kolekcijai, siūlydamas parduoti radinius registruotiems muziejams, pageidautina radinių vietoje.
Daugelis radinių dovanoja savo radinius ir nesiekia gelbėti archeologinės medžiagos.
Teisėti suradę asmenys negali prarasti: jie arba pasilieka turtą, arba gauna grynąsias pardavimo pajamas.
Tačiau už nepranešimą skiriamos griežtos bausmės: radėjas netenka teisės į bet kokį gelbėjimą ir gali būti nubaustas iki 2500 bauda už kiekvieną pažeidimą.
Jis arba ji taip pat privalo sumokėti savininkui dvigubą turto vertę!
Vykdydamas mūsų iniciatyvą, tikiuosi netrukus pradėti bandomąją amnestijos programą – daugiau informacijos rasite „Diver“.
Tačiau kol kas, jei pasveikote ir dar nesusisiekėte su manimi, padarykite tai dabar – mielai jums padėsiu.