Australų mokslininkai teigia, kad buvo pirmasis pasaulyje po to, kai išvirė alų iš 220 metų senumo alaus, gauto po istorinio laivo katastrofos, mielių.
Šios Sidnėjaus įlanka buvo vienas iš pirmųjų Didžiosios Britanijos kolonijinių prekybinių laivų, mėginusių plaukti iš Kalkutos į Port Džeksoną, tarnaudamas 1797 m. naujajai Sidnėjaus baudžiamajai kolonijai.
Po uragano nutekėjimo laivas tapo vienu anksčiausiai sudužusių prie Australijos rytinės pakrantės. Ji buvo paplūdusi Preservation saloje Baso sąsiauryje, skiriančioje žemyninę Australiją nuo Tasmanijos, ir po kelių savaičių nuskendo.
Daugelis įgulos narių išgyveno, tačiau didžioji dalis krovinių, daugiausia vynų ir spiritinių gėrimų, bet ir alaus, liko buteliuose, gerai išsilaikiusiuose po deguonies neskiriančiu smėlio ir jūros žolių sluoksniu.
Nuolaužas 1977 m. atrado sportiniai narai, o butelius – 1990 m. jūrų archeologai. Jie buvo suarchyvuoti Tasmanijos Karalienės Viktorijos muziejuje, kur eksponuojami kiti nuolaužų radiniai. Kai chemikas Davidas Thurrowgoodas pradėjo dirbti 2014 m., jis nustatė, kad viename butelyje vis dar buvo skysčio.
„Maniau, kad mums pavyks išauginti tas mieles ir atkurti alų, kurio planetoje nebuvo 220 metų“, – sakė jis ABC televizijos mokslo programai „Catalyst“. Nors ekspertai abejojo, ar alaus mielės gali išgyventi daugiau nei 10 metų, jis įtikino mokslininkų komandą pabandyti padaryti žygdarbį.
Paaiškėjo, kad butelyje esantis skystis visai ne alus, bet tada buvo rasti mėginiai iš kitų dviejų Sidnėjaus įlanka butelių, kurie buvo dekantuoti prieš 20 metų. Naudojant juos, komandai pavyko išvirti alų, kurį jie tinkamai pavadino Preservation Ale.
Teigiama, kad išsami DNR analizė parodė, kad mielių nebuvo dėl užteršimo, kai buteliai buvo dekantuoti. Tačiau dabar komanda nori dar kartą nardyti po nuolaužą, kad surastų giliau gulinčius butelius, kuriuos būtų galima siųsti tiesiai į laboratoriją, ir neabejotinai įrodyti, kad jie pagamino seniausią pasaulyje alų.
15-Jun-16